Kūdikystė ir FASD

Jei anksti pastebimi motorinės raidos sutrikimai rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, kuris duos siuntimą į ankstyvosios reabilitacijos centrą, kur teikiama:

• Kineziterapija(įskaitant kūdikių motorikos lavinimą, padėčių, judesių treniravimą),
• Neurovystymosi (Bobath) terapija, masažas, adaptacinės technikos,
• Maitinimo terapijair rijimo funkcijos korekcija (kartu su logopedu),
• Psichologinė pagalba ir tėvų–vaiko santykių terapija.

Kūdikiai, turintys FASD, dažnai yra jautresni aplinkai ir jiems sunkiau susitvarkyti su jutiminiais dirgikliais, tokiais kaip prisilietimas, garsas, kvapas ar judesys. Dėl to jų organizmas gali greitai sureaguoti į per stiprų poveikį ir pereiti į įtampos būseną. Tai dažnai pasireiškia stipriu, sunkiai nuraminamu verkimu ar neramumu, nors, atrodytų, nėra jokios aiškios priežasties — kūdikis yra pavalgęs, sausas ir aprūpintas. Tokios reakcijos kyla todėl, kad kūdikiui tuo metu per daug pojūčių, su kuriais jo organizmui dar sunku susidoroti.

Tokiais momentais kūdikiui dažniausiai padeda ramesnė aplinka, švelnus ritmingas lingavimas, pritemdyta šviesa ar tiesiog mažiau dirgiklių, kad jo organizmas galėtų palaipsniui nurimti.

Maitinimas taip pat gali sukelti stresines ar pasipriešinimo reakcijas, nes šio proceso metu natūraliai atsiranda ir fizinis, ir akių kontaktas. Kai kuriems kūdikiams, turintiems FASD, toks sensorinis artumas gali būti nemalonus arba net sunkiai toleruojamas. Be to, daliai kūdikių būdingi sutrikę čiulpimo ir rijimo refleksai. Dėl to jiems gali būti sudėtinga suderinti čiulpimo, rijimo ir kvėpavimo ritmą, išlaikyti dėmesį viso maitinimo metu ar pakankamai efektyviai koordinuoti raumenų veiklą.

Mokslinėje literatūroje taip pat pabrėžiama, kad dėl neurosensorinių ir motorinių sunkumų šie kūdikiai gali greičiau pavargti, būti pernelyg jautrūs aplinkos dirgikliams arba, priešingai, reaguoti vangiai. Visa tai tiesiogiai veikia maitinimo procesą ir tėvų – vaiko sąveiką

1. Aplinkos pritaikymas. Kūdikiai, turintys FASD, dažnai pasižymi padidintu sensoriniu jautrumu, todėl per didelis dirgiklių kiekis gali trikdyti maitinimo procesą. Rekomenduojama sukurti ramią, mažai stimuliuojančią aplinką: pritemdyti šviesą, sumažinti garsą, vengti staigių judesių ar papildomo vizualinio triukšmo. Tai leidžia kūdikiui koncentruotis į čiulpimą ir mažina per didelės stimuliacijos riziką.
2. Lėtesnė, rami maitinimo dinamika. Specialistai pabrėžia, kad labai svarbu leisti kūdikiui pačiam reguliuoti maitinimo tempą. Tai gali apimti dažnesnes pertraukas, lėtesnį pieno tekėjimą ir nuolatinį kūdikio signalų stebėjimą – ar jis pavargsta, ar pradeda nerimauti, ar atsiranda rijimo – kvėpavimo koordinacijos sunkumų.
3. Specialios maitinimo priemonės. Jei maitinate iš buteliuko, kūdikiams, turintiems sutrikusią čiulpimo – rijimo koordinaciją, gali būti naudingi specialūs buteliukai ar čiulptukai su reguliuojamu pieno tekėjimo greičiu. Tokios priemonės leidžia kūdikiui geriau kontroliuoti maitinimo ritmą, sumažina užspringimo riziką ir padeda palaikyti optimalų kvėpavimo tempą.                             Jei kūdikis netoleruoja kūno kontakto, maitinimui galima pasirinkti „Maxi-Cosi“ tipo automobilinę sėdynę ar kitą reguliuojamą kėdutę. Tokiu būdu maitinimas iš pradžių gali vykti be tiesioginio fizinio prisilietimo. Vėliau, kūdikiui suvokus, kad maitinimas yra saugus ir malonus procesas, galima palaipsniui pereiti prie maitinimo rankose.
4. Maistas. Kartais dėl sensorikos sutrikimų kūdikiai, turintys FASD, nejaučia pieno burnoje, todėl rijimo refleksas ne visada įsijungia. Tokiais atvejais, tik pasitarus su vaikų gydytoju, nuo antro mėnesio galima pabandyti į pieno buteliuką įmaišyti trintą daržovę (1–2 arbatinius šaukštelius)  ir naudoti tirštesniam maistui pritaikytą žinduką. Tirštesnė konsistencija suteikia aiškesnį jutiminį signalą ir gali palengvinti rijimą.
5. Pozicionavimas. Svarbu atidžiai stebėti, kokių dirgiklių kūdikis netoleruoja. Kai kuriems kūdikiams užtenka vien akių ar kūno kontakto, kad kiltų stresas ir maitinimas taptų beveik neįmanomas. Viena iš galimų padėčių – maitinti stovint, laikant kūdikį taip, kad jo galva remtųsi į suaugusiojo petį, o žvilgsnis būtų nukreiptas į priekį. Tokiu būdu išvengiama akių kontakto, kuris kai kuriems kūdikiams sukelia įtampą. Stovint taip pat lengviau švelniai linguoti ar judinti kelius, kad kūdikiui būtų paprasčiau ryti.
6. Stebėjimas ir individualus planavimas. Laktacijos (žindymo) konsultantai, ypač turintys IBCLC kvalifikaciją, gali įvertinti žindymo procesą: kūdikio priglaudimo prie krūties kokybę, čiulpimo efektyvumą, žindymo trukmę ir kūdikio reakcijas maitinimo metu. Jei pastebimi gilesni burnos-motorikos ar rijimo sunkumai, jie nukreipia tėvus pas logopedą ar ergoterapeutą detalesniam vertinimui. Ankstyvas specialistų įsitraukimas yra itin svarbus. Logopedai ir ergoterapeutai gali įvertinti kūdikio burnos motorikos funkcijas, čiulpimo–rijimo koordinaciją, ritmo stabilumą, sensorinę reakciją ir prireikus sudaryti individualų maitinimo planą.

FASD turintiems vaikams nuo pat pradžių reikalinga pastovi struktūra.

Dėl jutimo (sensorinių) sutrikimų kūdikis gali būti neramus ar netoleruoti tiesioginio kūno kontakto, tada gali padėti kūdikio įvyniojimas į audinį (medvilninę skarą ar didelį rankšluostį). Taip vaikui lengviau pajausti savo kūno ribas, nusiraminti ir jaustis saugiau net be tiesioginio fizinio kontakto (tai gali padėti ir vyresniems vaikams).

FASD turintys kūdikiai dažnai būna neramūs, jiems sunku užmigti ir išlaikyti miego ritmą. Norint padėti kūdikiui užmigti, verta jį paguldyti į ramią, pritemdytą patalpą, kad būtų sumažintas išorinių dirgiklių kiekis. Svarbu, kad aplinkoje, kurią mato kūdikis nebūtų daiktų, šviesų, stiprių kvapų ar kitų išorinių dirgiklių, kurie blaškytų dėmesį, neleistų nusiraminti.
Nuo pat pradžių labai naudingi miego ir vakaro ritualai. Vėliau, vaikui paaugus, jie gali veikti tarsi „jungiklis“. Pavyzdžiui, prasidėjus vakarienei, prasideda ir ramybės laikas. Nuo šio momento visi vakaro procesai kartojasi tuo pačiu metu ir tampa nuspėjami kūdikiui ar vaikui.