vėluojanti raida, konkretus mąstymas, gerai išvystita kalbinė raiška
Dažnai pradėjus lankyti mokyklą tėvai tikisi, kad vaikai įgis daugiau savarankiškumo (patys susidės kuprinę, gal net nueis į mokyklą savarankiškai ir.t.t), tuo tarpu dėl vėluojančios raidos vaikai dar nepairuošę šiems iššūkiams. Dėl miego problemų (sunku užmigti, dažnai prasibunda, miego trukmė, kaip parodė tyrimai yra gali būti net iki dviejų valandų trumpesnė nei neurotipinių vaikų ar su kitais raidos sutrikimais), todėl jiems sunkiau susikaupti, greičiau pavargsta, sunkiau valdo emocijas. Vaikai su FASD gali turėti mokymosi sunkumų (ypač matematikoje), trumpalaikės atminties sutrikimų, nevisada suvokti abstrakčias sąvokas, sunkumų planuojant, ribotų gebėjimų perkelti išmoktus įgūdžius ar žinias į naujas situacijas.
Kai kurie vaikai gali turėti intelekto sutrikimų, tačiau dauguma vaikų pasižymi vidutiniu intelekto koeficientu, pasitaiko ir žemesnio ar aukštesnio intelekto atvejų. Dažniausiai pastebimi šie sunkumai:
• planavimo ir organizavimo sunkumai (susilpnėjusi vykdomoji funkcija);
• trumpalaikės atminties problemos;
• mokymasis tik konkrečiame kontekste;
• sunkumai atkuriant informaciją tada, kai jos prireikia;
• abstrakčių sąvokų (pvz., laiko ir pinigų) supratimo sunkumai;
• kalbos, motorikos ir socialinio elgesio raidos atsilikimas;
• sunkumai mokantis socialiai tinkamo elgesio, nes nesuprantami socialiniai signalai;
• sensorinės integracijos sutrikimai;
• sunkumai su matematika.
Daugumai vaikų, turinčių FASD, būdingas konkretus mąstymas — jie geriausiai mokosi tada, kai informacija pateikiama aiškiai, vizualiai ir remiantis praktiniais pavyzdžiais. Dėl to dalykai, kuriuose vyrauja abstrakčios sąvokos, pavyzdžiui, matematika, jiems dažnai kelia didelių sunkumų. Vaikų kalbiniai gebėjimai taip pat gali labai skirtis: daugelis gali gana aiškiai reikšti mintis žodžiais, tačiau jiems sudėtinga suprasti žodinius nurodymus ar nuosekliai atlikti pateiktas instrukcijas.
Nors nemaža dalis vaikų, turinčių FASD, pasižymi intelektinėmis galimybėmis, leidžiančiomis mokytis sėkmingai, jų potencialas dažnai lieka neatskleistas dėl netinkamai pritaikytos pagalbos. Atpažinus specifinius vaiko sunkumus ir sukūrus aiškią, struktūruotą bei individualizuotą mokymosi aplinką, šie vaikai gali pasiekti žymiai geresnių rezultatų ir atskleisti savo tikruosius gebėjimus.
Daugelio vaikų, turinčių FASD, žodinė kalba yra labai gerai išvystyta: jie geba sklandžiai bendrauti ir sudaro įspūdį, kad puikiai supranta jiems sakomą informaciją. Dėl šio neatitikimo tarp gerų žodinės išraiškos gebėjimų ir silpnesnio informacijos supratimo jų tikrieji sunkumai dažnai lieka nepastebėti ir nurašomi tingėjimui ar nenorui. Be to, FASD turintys vaikai neretai linkę automatiškai pritarti suaugusiajam – pavyzdžiui, paklausti, ar suprato užduotį, jie atsako „taip“, nors iš tikrųjų nesupranta, kaip ją atlikti. Moksliniai aprašymai šį reiškinį sieja su vaikų noru įtikti, būti priimtiems ir vengti neigiamo vertinimo; tai nėra sąmoningas melas, o sutrikimo nulemtas socialinio prisitaikymo mechanizmas.
Tokiose situacijose vaikas lieka vienas su užduotimi, kurios realiai nesupranta. Nors jis nori pasirodyti gebantis ir stengiasi, užduoties atlikti negali, todėl patiria nusivylimą, nerimą ir gali pradėti vengti veiklų. Suaugusieji tuo tarpu gali manyti, kad vaikas nesistengia ar priešgyniauja, nes jis pats deklaravo supratęs, o rezultato nėra. Taip kyla konfliktai, kurie tik paaštrina situaciją.
Kai sutrikimas yra atpažįstamas, o aplinka ir lūkesčiai pritaikomi prie vaiko gebėjimų, sumažėja abipusis nusivylimas, konfliktų tikimybė ir „tinginio“, „nemotyvuoto” etiketės rizika. Tai sudaro žymiai palankesnes sąlygas vaikui patirti mokymosi sėkmę ir palaipsniui stiprinti savo įgūdžius.
Kita su atmintimi susijusi problema – sunkumai atliekant užduotis, sudarytas iš kelių žingsnių. Vaikas gali įvykdyti pirmuosius veiksmus, tačiau kitus paprasčiausiai pamiršta. Tokiais atvejais jis neretai kaltinamas nesusikaupimu ar tyčiniu neklausimu, nors iš tikrųjų tai yra FASD nulemtų kognityvinių sunkumų pasekmė.
Vaikai gali būti impulsyvūs – jie dažnai veikia negalvodami ir patys nustemba dėl savo veiksmų pasekmių. Kartais ši painiava klaidingai apibūdinama kaip prastas sprendimų priėmimas ar „nesugebėjimas mokytis iš klaidų“.
Tokie elgesio ypatumai daro FASD turinčius mokinius itin pažeidžiamus neigiamai bendraamžių įtakai. Paklausti, kodėl taip pasielgė, jie dažnai atsako: „Nežinau.“
jautrumas išorės dirgikliams, atminties iššūkiai, „melavimas”
Mokymosi, dėmesio ir atminties problemos gali sukelti nusivylimą, kurio vaikai nesugeba išreikšti žodžiais.
Hiperjautrūs (hipersensityvūs) vaikai gali perdėtai reaguoti į šviesą, garsą ar prisilietimus. Per didelis stimulų kiekis juos gali pernelyg apkrauti ir sukelti agresijos ar pykčio protrūkius.
Perėjimas nuo vienos veiklos prie kitos gali būti labai sunkus, ypač kai keičiasi įprastas tvarkaraštis.
FASD turintys vaikai dažnai nepagrįstai kaltinami melavimu, tačiau toks elgesys kyla ne iš ketinimo apgauti, o iš prenatalinių smegenų pažeidimų, lemiančių trumpalaikės atminties sutrikimus. Negebėdami tiksliai atsiminti įvykių, jie nesąmoningai „užpildo“ atminties spragas taip, kaip jiems tuo metu atrodo logiška ar tinkama situacijai.
draugiški ir paslaugūs, bet patiriantys socialinės integracijos iššūkių
FASD turintys vaikai dažnai susiduria su sunkumais „nuskaityti” socialinius signalus. Jie gali nesuprasti gestų, balso tono ar veido išraiškų prasmės arba tiesiog jų nepastebėti. Dauguma vaikų šių gebėjimų įgyja savaime, tačiau kai kurie FASD turintys vaikai turi būti nuolat ir kryptingai mokomas suprasti signalus ir emocijas, tinkamai juos interpretuoti bei suvokti, koks elgesys viešoje erdvėje priimtinas, o koks – ne.
Dėl stipraus poreikio turėti draugų ir patirti socialinę sėkmę vyresni FASD turintys mokiniai patiria didesnę riziką įsitraukti į „blogas kompanijas“. Jie gali būti linkę daryti viską, ko iš jų reikalaujama, nesuprasdami, kad toks elgesys yra netinkamas ar pavojingas.
Socialinio elgesio supratimas yra svarbus tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Ankstyvajame mokykliniame amžiuje kai kuriems FASD turintiems vaikams gali būti sudėtinga laikytis įprastų socialinių taisyklių. Pavyzdžiui, jie gali ne visada pastebėti, kad stovi per arti kito žmogaus, įsiterpti į pokalbį nelaukdami savo eilės ar tiesmukai pakomentuoti situaciją, kurios kiti vaikai komentuoti nesiryžtų. Tokie atvejai dažnai interpretuojami kaip nesubrendimas, tačiau iš tikrųjų jie susiję su sunkumais suprasti socialines užuominas.
Vėlesnėse klasėse, kai socialinės situacijos tampa sudėtingesnės, daliai mokinių gali išlikti sunkumų atpažinti asmenines ribas ir suprasti, kaip jų elgesį interpretuoja kiti. Pavyzdžiui, jie gali pernelyg atkakliai siekti draugystės, nepastebėti, kad bendraklasis nenori tęsti pokalbio, persistengti rodydami dėmesį ar neteisingai interpretuoti mandagų gestą kaip artimą bičiulystę. Tokiose situacijose mokiniui gali būti sudėtinga įvertinti platesnį socialinį kontekstą ir numatyti savo elgesio pasekmes.
Svarbu pabrėžti, kad šie pavyzdžiai būdingi tik daliai vaikų, turinčių FASD. Sunkumų pobūdis priklauso nuo sutrikimo formos, individualių vaiko gebėjimų ir nuo to, ar jis gauna ankstyvą bei nuoseklią pagalbą. Aiškios struktūros, praktinių pavyzdžių, socialinių įgūdžių mokymo ir suaugusiųjų palaikymo dėka dauguma vaikų gali ženkliai pagerinti savo gebėjimą suprasti ir valdyti socialines situacijas.
Kas gali padėti?
Mokykloje FASD turintiems vaikams itin svarbi stabili struktūra, aiškios taisyklės ir nuoseklūs suaugusiųjų veiksmai – tai padeda jiems jaustis saugiai ir geriau mokytis. Supratimas, kad daugelis jų sunkumų kyla ne iš nenoro ar nepaklusnumo, bet iš neurologinių pažeidimų, leidžia pedagogams ir kitiems specialistams taikyti veiksmingesnius ir realistiškesnius metodus.
Kai mokytojų ir tėvų lūkesčiai yra adekvatūs, atitinkantys vaiko sutrikimo pobūdį ir jo realias galimybes, sumažėja tiek vaiko, tiek suaugusiųjų nusivylimas ir susierzinimas. Aiškesnė, vaiko gebėjimams pritaikyta sistema padeda kurti ramesnę, pozityvesnę ugdymo aplinką, kurioje mažiau konfliktų ir nesusipratimų. Tokia atmosfera ne tik stiprina vaiko savivertę, bet ir sudaro palankesnes sąlygas mokymosi pažangai – ypač tada, kai akcentuojamos vaiko stiprybės, o į iššūkius žvelgiama konstruktyviai.
FASD turintys vaikai turi ypatingų talentų ir gebėjimų
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas FASD turintis vaikas turi savo talentų ir stiprybių, kurios pradeda skleistis tada, kai suaugusieji pastebi jo pastangas, suteikia krypties ir nuoširdžiai palaiko.
Daugeliui šių vaikų ypač tinka veiklos, kuriose galima liesti, matyti, bandyti ir patiems išmėginti. Stebėdami pavyzdžius ir juos atkurdami, jie dažnai parodo kur kas daugiau, nei galėtume tikėtis iš pirmo žvilgsnio.
Tėvai ir specialistai neretai pastebi, kad šie vaikai turi puikų erdvinį mąstymą, kūrybiškumą kurį gali atskleisti nuo gaminimo virtuvėje ar įvairiose amatuose bei techninėse ar meninėse veiklose. Tokiose srityse jie atsiskleidžia natūraliai, nes gali remtis savo stiprybėmis ir įgimtu praktiniu pojūčiu.
Kiti vaikai pasižymi švelnumu, empatija ir gebėjimu užmegzti šiltą ryšį su žmonėmis, ypač su mažesniais vaikais. Jie dažnai pastebi, kai kažkas jaučiasi blogai, ir savo nuoširdumu geba suteikti ramybės.
Dalis vaikų pasižymi natūraliu jautrumu ir empatija, todėl jie neretai jaučiasi labai ramiai bendraudami su gyvūnais ir mėgsta veiklas, susijusias su jų priežiūra. Tokiose situacijose vaikai atsiskleidžia, tampa labiau įsitraukę ir gali atrasti sritį, kurioje jaučia pasitenkinimą ir prasmingumą.
Dar kiti geriausiai atsiskleidžia aiškiai struktūruotoje ir nuspėjamoje aplinkoje. Jiems svarbu žinoti veiklos eigą, dienos ritmą ir tai, ko tikėtis įvairiose situacijose. Tokia aplinka padeda vaikams dirbti nuosekliai ir užtikrintai, o vėliau, jau suaugus, būtent šis gebėjimas gali tapti stiprybe renkantis veiklas ar profesijas, kuriose svarbios taisyklės, tvarka ir apibrėžta struktūra
Sėkmės patirtys šiems vaikams yra ypatingai svarbios. Jos padeda jiems patikėti, kad jie gali, kad jų pastangos matomos ir vertinamos.
Todėl ypač svarbu laiku atpažinti vaiko poreikius, suprasti jo unikalią raidą ir suteikti jam pagalbą, kuri padeda atskleisti tai, kas jam sekasi geriausiai. Kai vaikas gauna palaikančią aplinką, atitinkančią jo gebėjimus ir mokymosi būdą, atsiveria didžiulės galimybės – jo talentai ima skleistis, o potencialas gali augti kur kas labiau, nei daugelis tikisi.