Svarbu prisiminti, kad kai kurie vaikai – net ir tie, kurie puikiai kalba, sklandžiai dėsto mintis ar atrodo labai protingi – neatsisako užduoties dėl nenoro. Dažnai jie iš tikrųjų negali, nes jų dėmesio, savireguliacijos, planavimo ar emocinių resursų šiuo metu neužtenka. Vaikas pats negali to aiškiai įvardyti, todėl suaugusiesiems gali pasirodyti, kad jis priešinasi, tingi arba nenori bendradarbiauti.
Iš tikrųjų tai – signalai, kad užduotis viršija jo galimybes tam momentui.

Kaip padėti?

Išskaidykite veiklą į labai mažus, įveikiamus etapus.
Kuo aiškesnė seka, tuo lengviau vaikui pajudėti į priekį, nes mažesni žingsniai mažina įtampą ir padeda suvokti, nuo ko pradėti.

Duokite trumpas ir nuspėjamas pertraukas po kiekvieno etapo.
Intensyvus darbas greitai išeikvoja vaiko energiją, todėl jis nebegali tęsti, net jei labai stengiasi. Reguliarūs sustojimai padeda išlaikyti jėgas ir susikaupimą.

Naudokite vizualinius priminimus (užduoties žingsniai, piktogramos, laikmatis).
Tai sumažina įtampą, padeda orientuotis ir kompensuoja sunkumus, kurie nesimato iš išorės.

Padėkite vaikui įvardyti savo būsenas.
Vaikui dažnai sunku suprasti, kodėl jam sunku. Pasiūlykite žodžius:
„Sunku pradėti“, „Pavargau“, „Pasimečiau“, „Per daug informacijos vienu metu“.

Pasiūlykite pagalbinius klausimus:
– „Kuris žingsnis tau šiuo metu sunkiausias?“
– „Nuo kurio žingsnio pradėti būtų lengviau?“

Neinterpretuokite elgesio kaip tingėjimo ar pasipriešinimo.
Vaikas dažnai pats nesupranta, kodėl jam nepavyksta, ir išgyvena dėl to stresą.

Suteikite saugią galimybę sustoti ir grįžti prie užduoties vėliau.
Spaudimas didina įtampą, o įtampa mažina gebėjimą susikaupti ir mąstyti.

Pastebėkite pastangas, o ne tik rezultatą.
Tai padeda vaikui jaustis pajėgiam ir mažina baimę suklysti.